SENUOBĖNĖ ŽEMAITIU MALDA
Žemaitiu ėr Lietoviu DIEVE, Prūsu, Galindu, Žemgaliu,
Kuroniu konėgė. Gudū ir vėsū Rasu dėdysis Karaliau Kriviu–Krivaitiu puone, Vyties vielevu karvedy…
vėsū Sarmatu gėntiū Valduove…
Tavės nuolonke prašuom –apšvėisk mūsa pruotus, douk išmintėis ėr žėnuojėma…
Švėntuoji omžėna Ogneelė,
Švėntasis Viejau ėš tuolėmu ožjūriu,
Šventasis Ondou gyvybės šaltėni ėr
Švėntuoji mona muotina ŽEMEELĖ,
ateekėt mums i pagelba, padiekėt
mūsa žvejems ėr artuojems…
Padiekėt apgintė nu neprieteliu,
apnėkosiu mūsa Žemaitėjės krašta…
DĖDYSIS DIEVE, atmink ėr pagailiek
sava TAUTA, nuors ana Tavi senaa pamėrša
Stuovem, mes dėdejem GINTARA kelie…
Arijū tautū gyvybės arterėjuo…
Tad priimk mūsa mintis- Baltėjės jūras
Gintara smėlkalus…
„Žemaitiu alkas“ dievybės
ŽEMAITIU ALKA
1416-1998
Ton Žemaitiu Alka atstatė Palonguos žemaitee, vo vėskou somėslėjė ŽKD Palonguos skyriaus seniūns Augostis Narmonts. Če žėnuoma prisėdiejė ėr tumetėnė Palonguos miesta savivaldybė, katruos Mers bova P. Žeimys, Švėntuosės seniūns R. Lėtvėns, Švėntuosės gėrėninks R. Kviklys ėr daug kėtū gerū žmuoniū, kartū vėsū če neišvardinsio. Pati pradė ožsėmezgė dar sovietinees laikaas, kumet profesuorios Vladas Žulkus papasakuojė apie sava Bėrotas kalna archeoluogėnius kasėniejėmus. Narmontou tumet ėr kėla mintis atstatyt tou unikalė Paguonėška observatuorėjė ont Bėrotas Kalna, bet, deja… pasėpriešėna veitėnee katalėkaa. Bet reek padiekuos žuodi pasakytė ėr tumetėnems miesta vadams D. Puodžiui ėr F. Ožpelkiou , katrėi skyrė finansavėma pruojektavėma darbams, nes be pruojekta tuo nebūtumem padarė. Projektą padarė tuometinis paminklų projektavimo-konservavimo instituto Klaipėdos skyrius. Projekto vadovas – S. Manomaitis. Pruojekts 10 metų goliejė nejodėnams. Tik 1997 m. somėslėjus atstatytė nokastą ėr paversta šiokšlynu kuopa bova somėslyta tėn pastatytė „Paguonėška observatuorėjė“. Geraa, kad tou minti palaikė tumetėnė miesta Taryba so P. Žeimiu prišakie.
1998 m. rogsiejė mien. 22 d. bova pastatytė 2 paskotėnee stolpaa-dievybės: ONDĖNIS ėr LEDA. Dar daug kuo trūkst, bet torem dėdėlė vėlti, kad dabartėnee miesta vaduova padies tuoliau tvarkytė ton terituorėjė, gal perims tuoki unikalu statini miests savo žinion. Jog išleid miests šimtus tūkstontiu fejerverkams, kai tuo tarpu pri „ŽA“ nier ni vėina tualeta, nier informacėnė stenda ni apšvėitėma. Šiou metu ŽA yr lankomiausis objekts Šventuojuo… Gaunam daug klausėmu apie „ŽA“ ėš Amerikas, Prancūzėjės, filmava Vuokėtėjės televizėjė, yr straipsnis JAV žornalė „YGGDRASIL“.
Būkem sava garbinga krašta mylietuoje parėmkem poiki somanyma paruodytė pasauliou, kad mes Euruopas dalis. Žemaitiu alka yr itraukta i Palonguos miesta plietruos iki 2015 m. strategėni plana, pagal katrou 2005-2010 m tor būtė parėngts investicinis pruojekts. Nieks nejod i prieki vo stenda nugriovė kažkas, informacėnes nuorodas sonaikena, kuopa bėng poilsiautuoje notryptė. Priš 20 metu šalėp bova lauka tualets; vo dabar tus gamtėškus rekalus lonkytuoje atleikt karklynūs ožtad paskotėniu laiko sožielė drebolynaa „een eš pruota“. Nier tep bovė, kad niekam vėsaa nerūpieto mūsa pruotieviu palėkėms. „Vo gal ėr rūp, kad yr „ožminouts“… kas anou žėna.
1415 metai
Vyriausiojo ŽYNIO-KRIVIŲ KRIVAIČIO
Kreipimasis į TAUTĄ:
Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai apvergti, visaip jus vilios. Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti savo artimą kaip patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, nors vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepagailėsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit. Sakau, kapus tėvų savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas išdžiovinsit- nė taip jų gobėjimo neatsodinsit. Bet dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to antro gyvenimo neatbos. Jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų paguodos nesulauksit. Paniekins anie jūsų bočių probočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleis rašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę privilegiją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijas ir, tartum ant didesnės pajuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais. Klausykit manęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabenklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti. Jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendę. Netikėkit, sakau, jų žodžiais, sekit geriau įstatymus bočių probočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingai, visko pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot. Jei dar laimingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti ar amžinam krikščionių vergu tapti.
Kaap švėntėnuom Dorbės mūšė 730 metu sokaktovės 1990 metaas
1990 metu pavasari sosėtekuom Palonguos ėr Klaipiedas žemaitee pas tautuodailininka Alberta Žolku (anuo dėrbtovies Palonguo) ėr notariem, kad reek Dorbės 730 m. mūšė data pamėnavuotė. Sotariem, kad A Žulkus padarys oužoulėnė paminklinė lėnta. Vo Augostis Narmonts užmeks ryši so Latvėjės posė-Lėipuojė ėr Dorbė. Bova sorašyts tuoks rašts ėr išsiūsts organizatuorems.
Teka net keleta kartu būtė Lėipuojuo ėr Dorbie, rokoutėis so Lėipuojės žemaites… Švėntė praejė dėdėlee poikee… bova sosėrinkė apie 4000 vėn iš žemaitėjės. Vėskas vyka iki pat ryta, vo nakti tronkies PERKŪNS, tou padiedams prisėmintė mūsa garbingus pruotievius, katrai mums iškuovuojė LAISVĖ… Diel LAISVĖS teeka memažaa dar pakuovuotė… Bova sutarta so lėipuojėškees ėr dorbėškees, kad reek pastatytė dėdėli paminkla, bet vėsė mūsa dabartėnė publika (Žemaitėjės ėr Lietovuos) tam dar neprinuoka… Vėsė tik šnek, kad reek, vo vežėms ni iš vėitas…
Prisėmėnėmaas pasėdalėjė žemaitis iš Palonguos Augostis
K R E P Ė N Î S
Skīriaus veiklā tėso svetainės vaduovā Augostā Narmontā igaliuots.
Kertėnēs tėkslās znuočėjo:
Paprabavuote prikeltė Lietovuos istuorėkū `užmėrštā` Žemaitėjės senuovės istuorėjė;
Atsklēstė tuokiuos `užmarštėis` šaltėnī (šaltėnius);
Pabodintė tuokem siekiou pasėaukuojosius, d u o r y b ė s dar nepraradosius esamus ėr būsemus istuorėkus;
Straipsniūs ėr spuorūs nauduotė tik šaltėnēs pagrīsas žėnės ėr argomėntus.
Prabavuosēm (sėiksēm):
Supažindintė žmuonis, vu īpatingā jaunuomenė, su mažā žėnuomās Žemaitėjės istuorėjės faktās;
Palaikītė paduorius nuomuoniū mainus;
Raginsēm `nevėrtė tik sava solties`; rašytė ne tik žemaitėšką, bet ėr lietovėškā: kāp kam patuogiau ėr suprontamiau;
Rašytė keik galem taisėklingiau, be gramatėniū ėr kėtuokiūm klaidūm.
Straipsnius ar dėdesnius rašėnius prašau siūstė mon adreso: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Prašysma svetainės meistrūm lestė nuomuoniems keistėis tėisē Žemaitiu Alka svetainės istuorėjės skyriou.
Pėrmiausē nuognē lauko istuorėjės ženuovū straipsniū dėskusėjės pradžē; nesulaukės, pu keliūm deinūm pasiūlīso sava straipsnī.
Skīriaus tvarkytuos – Benis (Benedėkts Jonkauskis, lietoveškā – Benediktas Jankauskas).
K V Ė I T Ė M S S P U O R Ā M S, 2014-05-12
Nusėmėnės, ka lėg gežožės 12 dėinuos nasulaukiau nikuokiuos žėniuos i priš gērā savaitė parašytoi `KREIPĖNĪ`, brongēm skaitytuojou siūlyau, bėškielī patėkslintā, 2011 metās Lietovuos istuorėjės laikraštie „VORUTA“ NR. 9-11 spausdintā savā straipsnī aple gerā ženuomā konėgaikštī Ringaudā.
Ringaudas – prie Lietuvos valstybės ištakų
Habil. Dr. Benediktas Jankauskas,
Ne quid veri non audeat = Kas tiesa, drįsk pasakyti
Ateities veiksmus galime planuoti pagal turimą patirtį. Jei jos trūksta, tenka vadovautis kitų patarimais, nurodymais ar įsakymais. Norėdami teisingai įvertinti bet kurios valstybės istoriją, apmaudžių klaidų išvengsime prisimindami Škotijos Glazgo universiteto profesoriaus A. Browning’o teiginį: „Istorijos klaidas paprastai lemia ne nelaimingi įvykiai ar nežinojimas, o religiniai arba politiniai tendencingumai“ (Glasgow Herald, 1927, sausis).
Jei nežinome tikrosios Lietuvos praeities, tenka vadovautis ta Lietuvos istorija, kuri buvo parašyta (suklastota) siekiant mus mulkinti – tampame minia, aklais piktais šuniukais, kuriuos politikai ir jiems dirbantys istorikai gali kada panorėję siundyti ant savo asmeninių priešų. Ir kas žino? – kada nors už nemokšiškumą gali tekti labai brangiai sumokėti.
Pagal www.lietuviais.lt
Aisčiai – dabartinių lietuvių ir išnaikintų jų gentainių protėviai
Aisčiai nuo senų senovės buvo lyg ‚gamtos vaikai‘. Jie iš kartos į kartą ypač nuosekliai kaupė ir saugojo atmintyje senuolių patirtį, todėl jie jautėsi kai kuo pranašesni už aplinkinio pasaulio į jų šimtmečiais taikiai gyventą teritoriją besiveržiančius atėjūnus. Būta tvirtinimų, jog senieji lietuviai ir prūsai gyvenę tarp pelkių, neturėję valstybės ir nebuvę pavojingi kaimynams23. Dar Klasikinės senovės laikais (iki pirmojo tūkstantmečio vidurio), netoli dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenę gotai. Gotų istorikas, rašytojas Jordanas 551 metais minėjo Aesti kaip visiškai taikingą tautą, užėmusią labai ilgą pajūrio krantą į rytus nuo prie Vyslos gyvenusių Vidivarii. Jordanas minėjo, kad gotų karalius Hermanarikas (miręs 375 metais) buvęs savo valstybei pajungęs ir aisčius9.
Pirmojo tūkstantmečio viduryje hunų ir alanų įsiveržėliai pasiekdavo šių dienų Vidurio Lietuvą8. Maždaug tuo pačiu laiku ir rytų aisčiai (vėliau pavadinti baltais) ėmė veržtis į dabartinę Lietuvos teritoriją8. Jau tuometinės aisčių gentys suvokė, kad jų išlikimas priklauso nuo apsigynimo galimybių. Jos skubiai susivienydavo prieš užpuolėjus. Iš Rimberto kronikos gerai žinomas Apuolės gyventojų (dabartinis Skuodo rajonas) pasipriešinimas švedų antpuoliui 835 metais5. Tada Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis užpuolęs Apuolę. Apuolės gynėjai priešinęsi aštuonias dienas. Apie 853-854 metus Apuolės pilį buvę apgulę vikingų palikuonys normanai (danai ir švedai)5, 9. Istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuotas ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo žygis į Pamarį, aisčių Prūsiją 1017 m.. Susivieniję Aisčiai atkakliai pasipriešinę įsiveržusiems agresoriams. Lietuviai, vedami Speros, padėję prūsams4, 24. Boleslovas turėjęs atsitraukti į Lenkiją4, 26. Apie Aisčių ir Lietuvos egzistavimą Lenkiją valdant Boleslovui I, liudija tuos laikus vaizduojantis žemėlapis (1 pav.). Jame matoma data – 1000 m., užrašas „Littaver“ ir aiškiai apibrėžtos Lietuvos ribos. Tai akivaizdus ne tik Lietuvos paminėjimas, bet ir teritorijos parodymas dar prieš 1009 metus.
1 pav. Lenkija pradedant valdyti Boleslovui I (992-1000 m.)26
Be pirmojo oficialiai pripažįstamo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniame šaltinyje 1009 metais, XI a. pradžioje 1040 ir 1044 m. žinomi Kijevo Rusios valdovo Jaroslavo žygiai į Lietuvą, minint Jotvingiją8, 23. Pirmasis žygis vadinamas labai sėkmingu, o apie antrąjį, vos užsimenama. Gal būt, pakartotasis įsiveržimas buvo atmuštas. Rusų metraščiuose minima, kad Lietuvos ir Neromos gyventojai drauge su kuršiais, latgaliais, žiemgaliais ir lyviais mokėjo duoklę Kijevo Rusiai. Baltų gentys nuo seniausių laikų buvo priverstos vienytis prieš jas puldinėjusius artimus ir tolimesnius kaimynus: švedus, danus, vokirčus, lenkus ir kt. slavus.
Tad neteisūs mūsų istorikai nepagrįstai kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, jų grobiamuosius karus. Pirmuoju tarp tokių tiktų įvardyti profesorių Edvardą Gudavičių su jo „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“8. To pavyzdžiu gali būti ir vienas iš naujesnių plačiai visuomenei skirtų leidinių „Lietuva Šeimos enciklopedija“, kuriame Rimantas Mačernis, rašydamas apie lietuvių kovas su kaimynais iki Lietuvos valstybės susikūrimo teigia, kad: “Ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji”19. Todėl svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją. Akivaizdu, kad grobiamųjų karų strategiją lietuviai pasisavino iš savo kaimynų, garsėjusių tarpusavio karais. Be jau minėtų švedų, normanų, lenkų ir rusų tiesioginių įsiveržimų į aisčių apgyventas teritorijas, gyventojus pasiekdavo žinios apie toliau vykusius neramumus: 1002-1018 m. lenkų-vokiečių karą, 1015-1019 m. lenkų puldinėjamą Kijevą ir kt.26.
Tiesa, yra žinių ir apie XII a. pabaigos – XIII a. pradžios lietuvių žygius į tolimas Rusios sritis. Net tarybiniais laikais, dėstant Rusijos istoriją, buvo minima 1198 metų žemaičių (gal žemaičių ir lietuvių, B. J.) pergalė prie Velikije Lukų prieš jungtinę slavų kariuomenę. Tai liudija ir I. Golubcevo žemėlapis V. Pašuto knygoje „Lietuvos valstybės susidarymas“23. Jame pažymėti lietuvių žygiai 1200 m. pro Velikije Lukus iki Cholmo, Chodnicų net iki Gorodoko, esančio netoli Ilmenio ežero (2 pav.). Tai tik liudija jau tais laikais buvus galingą valstybę, vykdžiusią taip tolimus žygius į plačiai žinomą Naugardo žemę.
2 pav. Golubcevo I. žemėlapio fragmentas (šiaurės rytų kampas) iš Pašuto V. knygos „Lietuvos valstybės susidarymas“, Vilnius, 1971.
Aisčių gentys, ypač žemaičiai, ilgiausiai išlaikė pagonybę, kaip tikėjimo pagrindą. XIII amž. baltai ir jų šiauriniai kaimynai, finougrų gentys (lybiai, estai), vieninteliai Europoje likę pagonys, tapo ‚krikšto misijų objektu‘. Agresyviai prieš likusius paskutiniuosius pagonis nusiteikę vokiečiai ir kiti senkrikštai, gavę popiežiaus pritarimą pradėjo ,kryžiaus žygius‘ prieš pagonis24. Kryžeiviai turėjo ir kitų interesų: prisijungti žemių, gauti duoklių3. Net atsidūrę krikščionybės apsuptyje, aisčiai atkakliai priešinosi kitatikiams. Įžuliai brutaliai brukant krikščionybę, ateinančią kartu su raštija, tarp žemaičių įsivyravo klaidinga pažiūra, kad didžiausia grėsmė jų tikėjimui ateina per raštiją. Todėl raštą žemaičiai laikė piktųjų dvasių įrankiu ir Žemaitija ilgiausiai neturėjo rašytinių šaltinių24.
Anksčiau paminėtieji ir daugybė kitų vėlesnių laikų aisčių pasipriešinimų prieš XII amž. pabaigoje ir XIII amž. pradžioje kovai su pagonims organizuotus Kalavijuočių (Livonijos) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinus bei Lenkiją ir Rusiją, siutino agresorius. Neįstengdami jėga užvaldyti atkakliausiai pasipriešinusių paskutiniųjų pagonių, jie ėmėsi ir kitokios taktikos: pasitelkus jėzuitų ordiną buvo sugalvotas naujo tipo propagandinis karas. Žinodami, kad Žemaitija neturėjo savų rašytinių šaltinių, jėzuitai, kaip uolūs popiežiaus skelbiamų ‚kryžiaus karų‘ prieš pagonis rėmėjai, įniko naikinti bet kokius dokumentus apie Žemaitiją. Jie siekė ištrinti net mažiausią Žemaitijos paminėjimą rašytiniuose istorijos šaltiniuose ir kitokioje literatūroje24. Taip elgtis juos, ko gero, paskatino anksčiau paties Lietuvos valdovo Mindaugo vykdyta politika: naikinti viską, kas žemaitiška. Tuo pasinaudojo ir vokiečių istorikai ‚dievo vardu‘ maskuodami Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų pagoniškiems kraštams darytas niekšybes: masiškas pagonių žudynes, moterų prievartavimus, belaisvių kankinimus, plėšikavimus. Livonijos kronikose beveik nebenaudojamas ankstesniuose šaltiniuose vartotas net paniekinamas žemaičių vadinimas ‚saracens‘. Aktyviausiai latvių ir estų kolonizavimui priešintis padėję žemaičiai vadinami bendru pavadinimu ‚lettons‘ ar ‚litowini‘14. Tokia jėzuitų veikla ypač suaktyvėjo po 1566 metų, kai jiems buvo leista laisvai įsikurti Lenkijoje24. Lietuvos-Lenkijos unijos metu Europoje tapo visuotinai priimta Lietuvos istorijos klastotė, kai Žemaitija niekur nebuvo minima. Pasak prof. A. Bumblausko, kėsintasi sunaikinti net Lietuvos vardą – „XVI a. vid., sudarant Liublino uniją, Lietuvą buvo siūloma pavadinti Naująja Lenkija“2.
Ringaudas – Aisčių genčių vienytojas
Svarbiausias šio straipsnio tikslas yra praskleisti užmaršties skraistę nuo ja dangstomo, atrodo, daugiausiai prie Lietuvos genčių suvienijimo ir galingos Lietuvos kūrimo prisidėjusio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ringaudo. Kartu siekiama paneigti jau 226 metus egzistuojantį vokiečių istoriko Augusto Ludwigo Schlözerio sukurptą Lietuvos istorijos modelį su Mindaugo laikų, Krėvos sutarties ir Liublino unijos akcentais bei Lietuvos valstybingumo būklę įvardijančiomis sąvokomis2 ir, ko gero, tuo pačiu pagrindu XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus mintyse gimusią hipotezę-istorijos klastotę, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo1. Tokia hipotezė ilgus amžius buvo paranki priešiškų šalių istorikams, siekusiems užmarštin gramzdinti pagoniškąją Lietuvos istorijos dalį. Ji, kaip kokia ‚užburta panacėja‘, ilgą laiką temdė ir Lietuvos istorikų protus, kuriant (anot Bumblausko2): Simono Daukanto4 ir Teodoro Narbuto20 heroinę Lietuvos istoriją, Adolfo Šapokos ir jo bendraminčių mokslinę įvykinę Lietuvos istoriją16, Zenono Ivinskio „krikščioniškojo eurocentrizmo“ principu rašytąją Lietuvos istoriją9 bei Edvardo Gudavičiaus „modernistinę“ Lietuvos istoriją8.
Ringaudas, nors labai kukliai, buvo paminėtas net Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje. Ten rašyta, kad „Ringaudas, Rimgaudas, Lietuvos metraščių platesniojo ir plačiojo sąvadų legendinėje dalyje minimas liet. kunigaikštis. Kai kurių istorikų nuomone Ringaudas galėjo būti Mindaugo tėvas“15.
Duomenų apie Ringaudą ar Rimgaudą galima rasti ne tik enciklopedijose, bet ir moksliniuose leidiniuose. Knygos „Lietuvos metraštis Bychovco kronika“17 pratarmėje istorikas Rimantas Jasas rašė: „Tarp labai nedaugelio išlikusių ligi XIX a. pasaulinės istorijos paminklų, sukurtų Lietuvos valstybėje iki XVI a. vidurio slavų kalba, Bychovco kronika yra įdomiausias ir palyginti didžiausias kūrinys, jungiantis ir istorinio šaltinio, ir politinės publicistikos, ir grožinės literatūros elementus. Tai vienas iš vertingiausių Renesanso epochos pradžios Lietuvos kultūros paminklų, kuriame ryškiausiai atsispindi jos valdančiųjų sluoksnių pažiūros į savo valstybę, į jos santykius su kaimynais, į jos praeitį“10. Iš cituotos pastraipos aiškėja, kad minimo veikalo negalime laikyti tikra istorine tiesa. Jo vertę ypač menkina tai, kad aprašomi istoriniai įvykiai mažai kur tedatuojami, t.y. trūksta konkrečios įvykių sąsajos su laiku.
Ringaudas Bychovco kronikoje17 vadinamas Rimgaudu ir jam skirta nemažai dėmesio. Knygoje minimas Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštis Algimantas valdęs nemaža laiko ir savo įpėdiniu didžiojoje Naugarduko kunigaikštystėje palikęs Rimgaudą. Rimgaudui nemaža laiko kunigaikščiavus Naugarduke, daugelyje rusų miestų, susimokę tarpusavyje Kijevo kunigaikštis Svetoslavas, Vladimiro kunigaikštis Levas ir Drucko kunigaikštis Dimitrijus, pradėti kovą prieš „didįjį kunigaikštį Rimgaudą“. Jie dar pasiėmę pagalbon kelis tūkstančius Užvolgio chano totorių. Didysis kunigaikštis Rimgaudas pasitikęs juos Mogilnoje prie Nemuno upės ir pradėjęs su jais žiaurų mūšį. Ir kovoję vieni su kitais kuo nuožmiausiai nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Ir Rimgaudas su savo kariais triuškinte sutriuškinęs rusų kunigaikščius su visa jų kariauna bei totorių orda. Ir gyvenęs Rimgaudas daugelį metų Naugarduke, ir pasimiręs įpėdiniu palikdamas savo sūnų Mindaugą.17
Kitu istoriniu šaltiniu laikytina Alberto Kojelavičiaus-Vijūko pirmoji lotyniškai parašyta ir Dancige 1650 metais išleista „Lietuvos istorija“.13 Pats autorius pripažino, kad jo veikalas paremtas vieninteliu šaltiniu – Motiejaus Strijkovskio (gyvenusio ir dirbusio Varniuose) kronika ir esąs literatūriškai ir idėjiškai perdirbtas. Perdirbimas galėjo būti esmingas, nes A. Kojelavičius buvęs jėzuitų ordino narys, teologijos daktaras ir, nežiūrint to, jis nebuvęs mėgstamas ordino vadovybės, kaip “iš Vijukų kilęs bajorėlis”, o jo parašytoji istorija buvusi “kelių … Jėzaus draugijos teologų peržiūrėta bei aprobuota”.11 Pagal A. L. Šilerį “A. Kojelavičius – geriausias ano meto istorijos rašytojas”.11 Šiuolaikinio istoriko prof. A. Bumblausko nuomone “Kai kas teigia, kad svarbiausius dalykus apie senąją Lietuvą (arba LDK) išdėstė pirmieji Lietuvos istorikai – Motiejus Strijkovskis ir Albertas Kojalavičius-Vijūkas XVI-XVII a. Net jei šis teiginys teisingas tik iš dalies, rašant naują istorijos knygą jį reikia turėti omenyje”.2
Pagal Kojelavičių13 Rimgaudas buvęs Lietuvos, Žemaitijos, Naugarduko, Poleksijos, Černigovo ir Seversko didysis kunigaikštis. Ir tai nebuvęs tuščias vardas: „pažiūrėjęs į jo valdomų žemių dydį, pagalvotum, ar imperija nėra buvusi mažesnė“. Autorius teigia, kad „Naujo titulo jam be galo buvo pavydima ne tiek dėl to, kad valdė abi Lietuvas, Žemaitiją, Kuršą, Poleksiją, Naugarduką, Mozyrių bei Pinską, Severską, Černigovą, kiek dėl pačios teisės valdyti. Mat teisėtas paveldėtojas Šventaragis globos dingstimi beveik visai nušalintas nuo valdymo, buvo verčiamas tol laukti jam priklausančios valdžios, kol per klastą ir apgaulę viešpatavo Rimgaudo palikuonys“. Kitoje vietoje rašoma: kad Rimgaudas „tapo išrinktas kunigaikščio Šventaragio, beveik kūdikio globėju“. Rimgaudas valdęs apie 1230-1235 metus ir savo sostinę iš Kernavės perkėlęs į Naugarduką. Apie Rimgaudo valdymą rašoma: “Tada ėmė ryškėti brandi ir tvirta valdžios sandara, pajėgianti atlikti bet kokį žygį, kai iš tokios daugybės žemių susidarė viena valstybė, valdoma bendro valdovo”. Tuo metu Kijevo kunigaikštis Sviatoslavas subūręs rusų kunigaikščius ir pasitelkęs skitus (taip Kojelavičius vadino mongolus-totorius, B. J.) užpuolęs Lietuvos žemes ir nusiaubęs didžiulius plotus. Tik prie Mogilnos Rimgaudas su lietuvių kariuomene užtvėręs priešui kelius: „Vienoje pusėje – didžiulė rusų rikiuotė, sparnuose sustiprinta skitų raiteliais, kitoje – nedidelė lietuvių kariuomenė“. Mūšis aprašytas smulkmeniškai, o glaustai galima teigti, kad po visą dieną trukusių įtemptų kautynių nugalėję lietuviai. „Ringaudas nenorėjo daugiau nei savo pykčio nugalėtiesiems rodyti, nei savo sėkmės plėtoti ir pasirinko taiką“.13
Maždaug tuo pat metu smarkiai sustiprėjęs Livonijos ordinas kelis kartus veržęsis į Žemaitiją, bet, anot Kojelavičiaus, „sustiprėjusiam priešui nebuvo atiduota nė vienas Žemaitijos sprindis“.13 Apie 1238 metus (gal čia minimas 1236 metų Saulės mūšis, nes tarp kritusių 48 ordino riterių minimas ir „pats Volkevinas“, B. J.) buvusi “sumušta didžiulė riterių kariuomenė ir jai atėję į pagalbą vokiečiai: žuvo karo vadai magistras Folkvinas, baronas Danenbergas, vokiečių riteris Haseldorfas, be galo išgarsėjęs karo žygiais, ir 48 ordino broliai“. Narsiai karo metu tvarkęs valstybę Rimgaudas neilgai galėjęs džiaugtis taika, susirgęs jis miręs Naugarduke. Po Rimgaudo mirties Šventaragis turėjęs atgauti tėvoniją, bet pasitenkinęs “Žemaitija, kurią jam neseniai buvo užleidę valdyti, ir ginčo dėl Lietuvos nepradėjo”.13
Kiek kitaip Ringaudas vaizduojamas Prancūzijos istoriko Ch. L. T. Pichel knygoje “Žemaitija”24. Pagal ją, Ringaudas buvęs Žemaitijos karaliumi nuo 1222 iki 1242 metų. Jis buvęs jauniausias Žemaitijos karaliaus Montvilos sūnus, todėl valdovu tapęs pagal Žemaitijoje egzistavusį Saulės namų įpėdinystės paprotį. Ringaudas greitai pelnęs visos Rytų Europos tautų pagarbą ir pripažinimą ne tik už savo karinius žygdarbius, bet ir už išskirtinius sugebėjimus valdyti plačią šalį. Ringaudas darniai dirbęs kartu su savo vyriausiuoju broliu Erdvilu. Ringaudas kariavęs su priešais rytuose, o Erdvilas saugojęs krašto ribas Vakaruose. Ringaudas tikriausiai buvęs pirmasis valdovas, kuris suvienijo visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Jis nepažeidęs mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos. “Pirmoji rusų kronika“ teigianti, kad Ringaudo kariuomenė, kuri 1225 metais nusiaubusi Naugarduką, buvusi tokia didelė, kad “ … niekas nieko panašaus nebuvo regėjęs nuo pat pasaulio sukūrimo pradžios”.24 Matyt, apie tą patį karo žygį rašė Pašuta V.23, darydamas nuorodą į Pirmąjį rusų metraščio sąvadą. Jis, panašiai, kaip ir Pichel, teigė, kad “karas buvo nepaprastai didelis, tokio nuo pat pasaulio pradžios nėra buvusio”. Tik Pašuta nurodė, kad žygis buvęs 1226 metais ir lietuviai puolę Toržoką, Toropecą, Polocką, Smolenską. Pichel toliau rašė, kad Ringaudas su Erdvilu apie 1223 metus prie Tripeko upės sumušę generolo Subutajaus vadovaujamą mongolų kariuomenę ir iš mongolų-totorių jungo išvadavę Kijevą. Kiek vėliau, 1227 metais Ringaudas dvikovoje įveikęs Čingischano sūnų Jochį24. V. Pašutos knygoje rašoma, kad “lietuvių dalyvavimas, ginant Smolensko žemes nuo totorių-mongolų puldinėjimų, visiškai galimas, ypač turint omenyje, jog 1239 m. metraštyje užrašyta ten buvus lietuvių kunigaikštį.“23 Tikėtina, kad tai galėjo būti Ringaudas. Pagal Pichel’į dar vėliau, 1241 ar 1242 metais Ringaudo vadovaujami žemaičiai ir lietuviai laimėję mūšį prie Lydos su mongolais, kuriems vadovavęs chanas Šeibekas jau minėto Jochio sūnus. Mūšyje žuvęs pats Šeibekas, todėl vietovė, kur vykęs mūšis, gavusi Šeibeko lauko vardą24.
Dalis aukščiau Pichel knygoje pateiktųjų duomenų apie Ringaudą yra paimti iš legendinių šaltinių, gal todėl jie daug kuo neatitinka šiandieninės oficialiosios Lietuvos istorijos versijos, bet jie nėra nukopijuoti ir nuo kitų jau minėtųjų šaltinių. Knyga patraukli tuo, kad jos autorius – tolimos Lietuvai Prancūzijos istorikas, kuriam neprimesi tendencingumo už Žemaitijos idealizavimą, ir naudojo jis netradicinius literatūros šaltinius, į kuriuos, gaila, ne visur tiesiogiai darytos nuorodos. Tačiau Lietuvos istorikai neturėtų atsainiai ignoruoti tos knygos, o pabandyti, gal bent studentų darbais, išsiaiškinti paties autoriaus tapatybę (man kol kas to nepavyko pasiekti, B. J.), jo knygoje pateiktų literatūros šaltinių realumą ir, kai kurių iš jų, atitikimą knygoje pateiktiems teiginiams. Dėmesį Pichel knygoje skelbiamiems duomenims stiprina ir S. Daukanto istorijos4 teiginiai, kad Rimgaudas Lietuvą valdyti pradėjęs 1227 metais, prie Lietuvos prijungęs „Pinsko, Severijos, Černigovo žemes“, ties Mogilno (Mogiliovo) pilimi sunaikinęs Sviatoslavo vedamus gudus, pasiekęs žymių, konkrečiai įvardijamų pergalių prieš „miečeivius“ (taip Daukantas vadino Livonijos ordiną, B. J.), iniciavęs pergalingą Skirmanto žygį prieš totorius ir miręs 1237 metais.
Simonas Daukantas (3 pav.) mums svarbus ir plačiai žinomas kaip istorikas, rašytojas, švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją lietuviškai. Jis – pirmasis istorikas rašęs apie Rimgaudą lietuviškai.
3 pav. Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius
(dail. Jonas Rustemas)
Apie Ringaudą iš užsienio
Rytų kraštuose nepavyko rasti duomenų apie Ringaudą (Rimgaudą). Vakaruose – tokių duomenų esama. Seniausias man žinomas šaltinis – dar 1890 metais Filadelfijoje išleista enciklopedija. Joje, gana išsamiai aprašius XIII-tojo amžiaus pradžios Lietuvos situaciją, Ringaudas vadinamas pirmuoju Lietuvos valdovu (prince) suvienijusiu pasklidusias gentis aplik save ir valdžiusiu Lietuvą 1230-1235 metais. Ten pat rašoma, kad Ringaudo centralizavimo politiką toliau vykdęs jo sūnus Mindaugas (miręs 1263 metais), o Kęstutis vadinamas nacionaliniu lietuvių didvyriu (the legendary national hero)18. Jei dėl paminėtos Mindaugo tęstos centralizavimo politikos reikalinga atskira diskusija, tai įrašai enciklopedijose apie Lietuvą ir Ringaudą negalėjo būti be rimto pagrindo. Iš Vakarų atėjusiu šaltiniu vadintina ir anksčiau aptartoji Ch. L. T. Pichel knyga24.
Tik prieš porą metų man pasitaikė galimybė susipažinti su garsios Lietuvoje Giedraičių giminės palikuonimi, Oksfordo universiteto Anglijoje profesoriumi Mykolu Giedraičiu (4 pav.) ir šiuo metu Oksforde tebegyvenančiu. Paaiškėjo, kad jis jau senokai palaiko ryšius su Lietuvos istorikais, perdavinėja jiems savo istorijos tyrinėjimo darbus. Kai paprašiau jo duomenų apie Lietuvos istoriją iki Mindaugo laikų, profesorius pirmiausia pasiūlė kreiptis į Lietuvos istorijos instituto direktorių dr. Rimantą Miknių, o kiek vėliau į Lietuvos Dailės Akademijos rektorių profesorių Adomą Butrimą, kuriems jis davęs savo darbų kopijas. Kai abu minėtieji garbūs veikėjai paaiškino neberandantys jiems dovanotų darbų, Mykolas Giedraitis vieną jo publikacijos kopiją atsiuntė ir man, o daug daugiau dovanojo Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai.
4 pav. Oksfordo universiteto profesorius, istorikas Mykolas Giedraitis su dukra Mel
Man atsiųstame Oksfordo universiteto Slavistikos darbuose spausdintame moksliniame straipsnyje7 yra duomenų ir apie Ringaudą. M. Giedraitis, naudodamasis jo nurodomais istoriniais šaltiniais, Ringaudą vadina pirmuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (Grand Duke) XIII amžiuje. Jis buvęs Dausprungo ir Mindaugo tėvas ir buvęs “toks galingas, kad nebuvo jam lygių Lietuvoje”. M. Giedraitis teigia, kad Lietuvos valstybingumo pradžia (political history) yra palyginti gerai suprasta ir išsamios suvestinės daug kur randamos21, 25. Tai sutampa ir su Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio teiginiu, kad “Eilė smulkių teritorijų, kokių daug buvo etnografinėje Lietuvoje (Aukštaičiuose ir Žemaičiuose), turėjo būti dar XII amž. gale apjungta į stambesnę valdą vieno kunigo rankose.”9 Mykolas Giedraitis, remdamasis jam žinomais duomenimis, atkūrė Lietuvos valdovų vardus, jų valdymo eiliškumą ir giminystės ryšius tarp jų:
I-asis Didysis kunigaikštis (DK) – „Ringaudas, Dausprungo ir Mindaugo tėvas“;
II-asis DK – „Živinbudas (miręs ~ 1220 m. ?“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
III-asis DK – „Dausprungas, miręs ~ 1238, Ringaudo sūnus“;
IV-ais DK – „Mindaugas (miręs 1263 m.), Ringaudo sūnus, karalius nuo 1253 m.“;
V-asis DK – „Žemaitijos Treniota (miręs 1264 ar 1265 m.)“;
VI-asis DK – „Vaišvilkas (miręs 1267 m.), vyriausias Mindaugo sūnus, valdęs Juodąją Rusią iki 1264 m.“;
VII-asis DK – „Švarnas (miręs 1268 ar 1269 m.), Mindaugo žentas, Haličo karaliaus Danilo sūnus“;
VIII-asis DK – „Traidenis (miręs 1281 ar 1282 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;
IX-asis DK – „Daumantas (miręs 1285 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos. „Didysis kunigaikštis Daumantas (miręs 1285 m.) buvo kitas asmuo nei Daumantas (miręs 1299 m.), Nalšios kunigaikštis, Pskovo didysis kunigaikštis (Prince) nuo 1266 m., Mindaugo svainis ir žudikas.“
Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė nuo XII amž. pabaigos ir XIII amž. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu. Šis kunigaikštis valdęs tais laikais, kai Livonijos vokiečiai patyrė didelius pralaimėjimus lietuviams prie Koknesės ir kai visos Lietuvos kariuomenė vėl įsiveržė į vokiečių teritoriją 1207 metais. Ringaudo paveldėtojais buvę du jo sūnūs, bet tarp Ringaudo ir jo sūnų trumpam laikui įsiterpęs Ringaudo dinastijai nepriklausęs antrasis didysis kunigaikštis Živinbudas.7
Studijuodamas minimą M. Giedraičio publikaciją7 supratau, kad Živinbudo vadinimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu grindžiamas vien dėl to, kad jis buvo įvardintas pirmuoju asmeniu gerai žinomoje Lietuvos sutartyje su Haličo-Volynės kunigaikštija 1219 metais. Tačiau žinoma ir tai, kad minimu istoriniu laikotarpiu Lietuvai nuolat grėsė pavojus iš tuo metu sustiprėjusio Livonijos ordino, dėl ko ir minima sutartis su rusais buvo daroma, siekiant išvengti grėsmės iš kelių pusių. Dėl to galima spėti, kad valstybės valdovas, o kartu ir kariuomenės vadas Ringaudas tuo metu galėjo dalyvauti kariniuose veiksmuose su Livonijos ordinu ar turėjo kitokių neatidėliotinų valstybės valdymo reikalų, todėl sutartį su Haličo-Volynės kunigaikštija įpareigojo pasirašyti kunigaikščiui Živinbudui su gausia skirtingų žemių kunigaikščių delegacija. Tai lyg patvirtina ir žinia, kad 1218-1219 m. žiemą 1500 lietuvių būrys nužygiavo per užšalusią Baltijos jūrą į estų gyvenamą Saremos salą2. Be to, Livonijos kronika mini 1218 metais lietuvius buvus prie Pskovo, o 1219 metais – prie Mežotnės14. S. Daukantas rašė, kad tais pat (1219) metais „pagonių krikštyti atvyksta ir žvėdai“4 (švedai).
Vaizduodamas Ringaudo dinastiją, M. Giedraitis nurodė6, 7, kad vyriausiojo Ringaudo sūnaus Dausprungo žmona buvusi Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sesuo, o Vykintas vedęs Dausprungo seserį. Ringaudo sūnus Mindaugas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą perėmęs iš vyresniojo brolio Dausprungo, nors į tą vietą atkakliai pretendavęs ir Dausprungo sūnus Tautvilas. Vėliau, po Mindaugo, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvę dar trys Ringaudaičiai: Treniota, Ringaudo dukters ir Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sūnus; Vaišvilkas, vyriausiasis Mindaugo sūnus ir Švarnas, Dausprungo dukters ir Haličo karaliaus Danilo sūnus.7
Atrodo, nėra jokios logikos nutylėti tokios asmenybės, kaip Ringaudas, Lietuvos istorijos veikaluose. Tokį trūkumą gal būt galima pateisinti grupelei istorikų, kūrusių Lietuvos istoriją (Red. A. Šapoka) prieš 1936 metus16, kai neseniai nepriklausomybę gavusios Lietuvos sąlygomis sunkiau buvo pasiekiami ankstesnių laikų istoriniai šaltiniai. Vienas iš tos grupės istorikų Zenonas Ivinskis9, atskirą Lietuvos istoriją kūręs gerokai vėliau, jau keliose vietose paminėjo Ringaudą. Skyriuje “Valstybės iškilimas” jis rašė: “Eiliuotinė Livonijos kronika, neminėdama vardo, kalba apie Mindaugo tėvą, kaip apie labai galingą vadą, kuriam nebuvę lygaus. Jau žymiai vėlesni lietuvių šaltiniai (vad. Lietuvos metraščio įvairūs sąvadai) yra užrašę jį Ringaudu. O Strijkovskis Ringaudą vadina tiesiog “didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu””. Kitoje to skyriaus vietoje teigiama: “Antroji Metraščio redakcija aprašo, kaip Mindaugo tėvas (Bychovco kronikoje jis čia pavadintas Ringaudu) 1234 m. kovojo prieš totorius „nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo“ prie Mohilnos (Nemuno aukštupio dabartinėje Gudijoje). Lietuvos valdovas, pagal Lietuvos metraštį, totorius ir jų sąjungininkus rusų kunigaikščius galutinai sutriuškinęs („na golovu porazil“)“.
Apibendrinimas
Nebandau šiuo metu vertinti aukščiau aprašytųjų šaltinių, kuriuose tikėtini nukrypimai nuo objektyvios istorinės tiesos, tačiau esu įsitikinęs, kad prie tiesos galima priartėti, jei tik mūsų istorikai tam skirtų rimtesnį dėmesį. Idant nurašinėjus mums ilgus amžius buvusių priešiškų šalių (Vokietijos ir Lenkijos) istorikų vadovėlius, reikėtų sumaniau taikyti lyginamąjį metodą tarp jau minėtųjų šalių bei Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, netgi Švedijos, o gal būt ir Danijos, Norvegijos, Čekijos, Vengrijos ir Anglijos istorinių šaltinių. Prieš kurį laiką Lietuvos televizijoje šmėstelėjo žinutė, kad iš Švedijos gauta svarbių duomenų apie senovės Lietuvos istoriją, deja, vėliau apie tai nieko nebeskelbiama. Ar tai nėra dar vienas suokalbio prieš istorinę tiesą signalas?
Neverta net tikėtis istorinės tiesos iš šiuolaikinių Lietuvos ‚didžiųjų‘ istorikų, kokiais pagal neseniai išleistas Lietuvos istorijų ‚plytas‘ vadinu Edvardą Gudavičių8 ir Alfredą Bumblauską2. Pirmasis Ringaudo neminėjo dėl jo aklai kopijuotos anksčiau minėtosios Lietuvos priešų sukurptos hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Todėl E. Gudavičius Lietuvos istoriją kūrė, pamėgdžiodamas atvirų ilgaamžių Lietuvos priešų vokiečių ir nedraugų lenkų istorikų koncepcijas. Tai patvirtina ir A. Bumblauskas2, teigdamas, kad Gudavičiaus sukurtos „istorijos samprata koreliuoja ir su žymių lenkų bei vokiečių istorikų … darbais“. Gi Alfredas Bumblauskas aklai tos pačios istorijos vertinimo metodologijos laikėsi, matyt, vengdamas tapti izoliuotu nuo taip vadinamo Lietuvos istorikų ‚elito‘. Jis, savąją ‚paveikslėlių istoriją‘ grubiai tempdamas, kaip pats rašo, ‚ant savo kurpalio‘, nesugebėjo net pavadinimo priderinti prie turinio. Pavadinime nurodytas 1009-1795 m. aprašomasis periodas, o 7 ir 8 knygos skyriai „Baltų gentys“ ir „Lietuviai – sausumos vikingai“ skirti ankstesniam periodui, bet nei tuose skyriuose, nei kur kitur Ringaudo paminėjimui profesorius Bumblauskas vietos nerado. Todėl abiejų minėtųjų istorikų knygos vadintinos politinėmis arba politinių struktūrų istorijomis.
Esu įsitikinęs, kad neigti Ringaudo (ar Rimgaudo pagal kitus šaltinius) istoriškumą gali tik aršūs suokalbio prieš istorinę tiesą šalininkai. Net lenkų istorikas H. Paškevičius (Paszkiewicz)21 tvirtino atsekęs Ringaudo dinastiją Lietuvos XIII a. istorijoje su vieninteliu Lietuvos karaliumi Mindaugu. Paškevičiaus duomenų autentiškumui, kaip minėta, pritarė šiuolaikinis Oksfordo universiteto istorikas prof. Mykolas Giedraitis savo Baltų apyaušrio (BALTIC DAWN) tyrinėjimų aprašyme6.
Galima džiaugtis, kad pasigirsta perspektyvių jaunesnės kartos istorikų, kaip Tomas Baranauskas, balsai, deja, demokratine vadinamoje Lietuvoje pastarieji sunkiai prasiskina kelią. Viltinga ir tai, kad kai kurie nūdienos istorikai12, nors simboliškai, bet jau mini Rimgaudo (Ryngolt’o)vardą mokiniams skirtuose vadovėliuose.
Apibendrinant galima teigti:
neteisūs mūsų istorikai, kartojantys teiginius iš vokiškų, lenkiškų ar rusiškų vadovėlių apie aisčių agresyvumą, ir teigiantys, kad ilgus dešimtmečius lietuvių karai su abiejų pusių kaimynais buvo grobiamieji. Svarbu suprasti, kad grobiamuosius ar plėšiamuosius karus susivienijusios aisčių gentys ėmė organizuoti po patirtų daugkartinių jų nuniokojimų, kaip atsaką į kaimynų agresiją;
tikrai neteisūs tie istorikai, kurie niekaip neįstengia nukrypti nuo dar prieš 226 metus vokiečių istoriko Schlözerio sukurpto Lietuvos istorijos modelio ar XIX amž. rusų-ukrainiečių istorikų Ilovaiskio-Antonovičiaus hipotezės, kad Lietuvos valstybė buvusi sukurta Mindaugo. Pateiktieji duomenys leidžia tvirtinti, kad Lietuvos valstybės ištakas reikia sieti bent su XII amž. pabaiga – XIII amž. pradžia, o gal būt, turint galvoje Apuolės gynybą, minėtuosius senųjų laikų žemėlapius bei kitus faktus, dar su žymiai ankstesniais laikais;
Didysis Lietuvos kunigaikštis Ringaudas ir nemažai kitų istorinių veikėjų – tikrai nepelnytai ir nusikalstamai prieš istorinę tiesą, buvo ir tebėra dangstomi užmaršties skraiste. Būtina kuo skubiau sustiprinti Klasikinės senovės ir Ankstyvųjų viduramžių laikų Lietuvos istorijos studijas;
taikant palyginamąjį metodą tarp daugelio kaimyninių šalių (tik ne tarp vienos-kitos) istorinių šaltinių, galima daug labiau priartėti prie istorinės tiesos Lietuvoje Viduramžių, Ankstyvųjų viduramžių ir Klasikinės senovės laikais.
***
Užbaigti šį straipsnį noriu žinomo Lietuvos istoriko prof. Juozo Jurginio citata iš jo knygos „Lietuvos epas: Didvyriai Karvedžiai Kunigaikščiai“, Kaunas, 1992 m. pratarmės: „Protėvių tėvynės meilės pažinimo šaltinis yra metraščiai, kuriuos istorikai vertina skirtingai. Kai kurie paima iš jų tik tai, ką laiko tikra, ir atmeta legendas bei padavimus kaip fantazijos kūrinius. Bet kiekviena epocha turi ne tik savo ekonomiką, bet ir fantastiką. Jos kūrinį, kaip ir kiekvieną kitą šaltinį, reikia naudoti kritiškai, išsiaiškinus, kas, kada, kur ir kuriuo tikslu jį sukūrė. Tada paaiškėja, kad fantastika – tai filosofija, kad ja išsakomos visuomeninės politikos kūrėjų pažiūros; jos dabar laikomos svarbiausiu kultūros istorijos tyrinėjimo dalyku.“
Panaudota literatūra:
1.Antonovič V. B., Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stol. Knygoje: „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“. Tarnopolj, 1887.
2. Bumblauskas A., Lietuvos istorija 1009-1795. R. Paknio l-la, 2005.
3. Čižūnas G., Žemaitija Lietuvos tūkstantmečio kelyje, Žemaičių žemė, 2009, Nr. 1.
4. Daukantas S., Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir Žemaičių. Kaunas, 1935.
5. Dundulis B., Lietuva ir Baltijos jūra praeityje. Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr.12.
6. Giedroić M., A New Look at the Socaled Legendary Part of the Bykhovets Chronicle. http://www.giedroyc.com/pages/essays/bykhovets%20chronical.htm.
7. Giedroić M., The Rulers of thirteenth-century Lithuania: a search for the Origins of Grand Duke Traidenis and his Kin. Oxford Slavonic Papers, New series, Vol. XVII, 1984.
8. Gudavičius E., Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.
9. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.
10. Jasas R., Bychovco kronika ir jos reikšmė. Knygoje “Lietuvos metraštis Bychovco kronika”. Vilnius, 1971.
11. Jurginis J., A. Kojelavičiaus “Lietuvos istorija” ir jos reikšmė. Knyga, Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.
12. KiaupaZ. Baltų žemių vienijimosi priežastys. Gimtoji istorija. Elektroninis leidinys.
13. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1988 (Vertimas iš lotynų kalbos, išleista Dancige 1650).
14. Latvis H., Vartbergė H., Livonijos kronikos. Vilnius, „Mokslas“, 1991.
15. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 9 t. Vilnius, 1982.
16. Lietuvos istorija, Red. A. Šapoka. Vilnius, “Mokslas”, 1990.
17. Lietuvos metraštis Bychovco kronika. Vilnius, 1971.
18. Lithuania. Chamber’s ENCYCLOPEDIA A Dictionary of universal knowledge (New Edition), Vol. VI, Humber to Malta. William & Robert Chambers, Limited London and Edinburgh, J. B. Lippincott Company, Philadelphija, 1890.
19. Mačernis R., LDK karų ir karybos istorija. Iš „Lietuva Šeimos enciklopedija“, Kaunas, „Šviesa“, 2006.
20. Narbutt T., Dzieje narodu litewskiego, w krótkości zebrane. Wilno, 1847.
21. Ochmański J., Historia Litwy, 2 ed. Wrocław, 1982. (Pagal M. Giedraitį).
22. Paszkiewicz H., The Origin of Russia. London, 1954. (Pagal M. Giedraitį).
23. Pašuta V., Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, “Mintis”, 1971.
24. Pichel Ch. L. T., Žemaitija. Kaunas, „Ajeta“, 1991.
25. Regesta Lithuaniae ab origine usque ad Magni Ducatus cum Regno Poloniane unionum. Warsaw, 1930. (Pagal M. Giedraitį).
26. Strzelczyk J., Bolesław Chrobry, Warsaw, 2003.
Kaunas, 2011-03-10 Patikslinta 2011-10-08 ir 2014-05-12
P.S. Nasugebiejau īkeltė žemielapiū er nuotraukū, katrus siūlau paėiškuotė laikraštė „VORUTA` sandieliē (archyvė); lėngvā rondama internetė.
Dėdelē lauko skaitytuojū pastabūm, vu īpatingā naujūm žėniūm; dalinkemuos tou kon naujē pavykst `atrastė`.
Su geriausēs linkiėjėmās
Benis
M Ė S L Ė S, S P U O R Ā
Vytautas Januševičius, 2014-05-18
Norėjau pasakyti kad žemaičiai nebuvo tauta jie buvo karių luomas kaip ir lietuviai. O šiaip medžiaga yra verta dėmesio. Ir dar norėjau sužinoti ar pats vertėte į žemaičių kalbą ar samdėt vertėje.
Benis, 2014-05-14
Labai dėkoju už atsiliepimą. Dėl `tautos` bus reikalinga diskusija. Bet noriu atsiklausti, ar Jūsų žinutę galima talpinti Žemaičių Alkoje?
Dėl žemaičių kalbos paaiškinu; galite už ją kritikuoti, užrašiau pats, kaip suprantu pagal savo plungiškių šnektą. Rašymo patirties visai neturiu.
Vytautas Januševičius, 2014-05-19
Labai malonu Benai, kad atsiliepėt. Jūsų darbą perskaičiau gal kiek paviršutiniškai todėl kol kas nieko kritiško neturiu. O pats aš taipogi užsiimu raštvedyba tik mano pakraipa mitologinė ir jinai pasineria giliau negi praeities metraščiai taip buvo išdėstęs savo medžiagą ir Narbutas. Taip pat ieškau vertėjų į tarmines šnektas. Manau mudviev būtų apie pabendrauti. Na jeigu yra kas nors kitiems naudingo iš mūsų susirašinėjimo prašom talpinkit Žemaičių Alkoje. Man kirba kaip galėtumėm susitikti ir pabendrauti.
Benis, 2014-05-19
Naujienos apie senovės aisčių ar žemaičių mitologiją būtų vertingos daugeliui besidominčių tuo klausimu. Aš neįsigijau T. Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ I tomo, o iš kitų tomų supratau,- dėl to daug svarbių žinių neturiu `po ranka`. Vertėju į žemaičių kalbą tikrai negalėčiau būti, o pabendrauti proga būtų, jei galėtum atvykti į Palangos biblioteką birželio 07 dieną. Ten (III aukšte) 11 val. prasidės „Žemaitu susėspėitėms, kor pasėrokousem aple Žemaitėjės istuorėjė ligi Dorbės mūšė 1260 m“. Visa programa turėtų netrukus `atsirasti` Žemaitiu Alkos Naujynū skireliė. Galėtum paruošti pranešimą apie aisčių ar žemaičių mitologiją. Manau, dar `įtilptum` į programą su papildomu pranešimu. Pranešimus numatoma spausdinti planuojamoje knygoje.